Trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams sakytoje kalboje, tęsdamas katechezių ciklą apie krikščioniškąją viltį, popiežius Pranciškus komentavo paskutiniuosius Šventojo rašto puslapius – Apreiškimo Jonui knygos žodžius, kalbančius apie mūsų visų galutinį tikslą.
Krikščioniškoji viltis remiasi tikėjimu į Dievą, kuris yra visko kas nauja kūrėjas žmogaus gyvenime, istorijoje, visoje visatoje, - sakė Pranciškus. Dievas kuria nauja, nes jis yra staigmenų Dievas. Viskas, ką jis kuria yra nauja ir mus stebina. Nekrikščioniška vaikščioti žiūrint tik žemyn, nekelti akių link horizonto, tarsi mūsų gyvenimas neturėtų tikslo, o mes patys būtume pasmerkti amžinam klajojimui, nematant jokios mūsų vargų prasmės.
Paskutiniai Biblijos puslapiai kalba apie galutinį tikinčiojo kelionės tikslą – dangiškąją Jeruzalę. Ji vaizduojama kaip milžiniška palapinė, kurioje Dievas suburs visus žmonės ir su jai apsigyvens visiems laikams. Ir kaip gi Dievas elgsis su mumis, kai mes būsime su juo? Jis mums bus be galo geras, kaip tėvas, kuris pasitinka pas jį ateinančius pavargusius ir daug iškentėjusius vaikus. Jonas Apreiškimo knygoje rašo: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo. […] Štai aš visa darau nauja!“ (Apr 21,3-5).
Popiežius paragino šią Šventojo Rašto ištrauką medituoti ne abstrakčiai, bet susiejant su mūsų dienų įvykiais, pažiūrėjus televizijos žinių laidą arba perskaičius laikraštį. Liūdnos žinios iš Barselonos, iš Kongo... Pagalvokime, - sakė Pranciškus, - apie karo įbaugintų vaikų veidus, apie motinų ašaras, apie sudužusias jaunų žmonių svajones, apie pabėgėlius, kurie leidžiasi į siaubingas keliones. Toks yra žmonių gyvenimas. Kartais jie nieko kito nemato. O vis dėlto visi turime Tėvą, kuris yra su mumis, kuris iki ašarų gaili savo vaikų. Mes turime Tėvą, kuris verkia kartu su mumis. Jis mūsų laukia, mus guodžia, jis žino mūsų kančias ir yra mums paruošęs geresnę ateitį. Tokia yra krikščioniškosios vilties vizija, kuri aprėpia visas mūsų gyvenimo dienas ir nori mus padrąsinti.
Mūsų gyvybė nėra atsitiktinumo rezultatas, pasmerkęs Dievą ir mus nerimo naktims. Dievas mus sukūrė, nes jis trokšta mums laimės. Jis yra mūsų Tėvas ir nors mes čia ir dabar gyvename ne tokį gyvenimą, koks buvo mums numatytas, Jėzus mus užtikrina, kad Dievas nori mus išgelbėti. Mes žinome, kad mirtis ir neapykanta netars paskutinio žodžio žmogaus gyvenimo istorijoje.
Būti krikščionimis, sakė Šventasis Tėvas, reiškia turėti naują perspektyvą, žiūrėti vilties kupinu žvilgsniu. Kai kas mano, kad visas gyvenimo džiaugsmas apsiriboja tik jaunyste ir lieka praeityje, kad gyvenimas tai lėtas nuosmukis. Kiti tvirtinta, kad mūsų džiaugsmai tai tik praeinantys epizodai, kad žmogaus gyvenimą lydi beprasmybė. Susidūrę su nelaimėmis jie sako: „Gyvenimas neturi prasmės. Mūsų kelionė neturi jokios prasmės“. Tačiau mes, krikščionys, taip nemanome. Mes tikime, kad žmogaus horizonte visada šviečia saulė. Mes tikime, kad gražiausios dienos dar prieš mus. Mes esame ne rudens, bet pavasario žmonės. Norėčiau jus dabar paklausti, - kreipėsi Pranciškus į audiencijos dalyvius, - kiekvienas tyliai teatsako širdyje: „Aš esu pavasario ar rudens vyras, moteris, vaikinas, mergina?“ Kiekviena sau teatsako. Mes matome naujo pasaulio daigus, o ne pageltusius lapus ant šakų. Mes savęs neguodžiame ilgesiu, apgailestavimais ir raudomis, nes žinome, kad Dievas mums paliko pažadą ir jis nori, kad mes svajotume. Neužmirškite klausimo, - pakartojo popiežius, - „Esu pavasario ar rudens žmogus? Pavasario žmogus, laukiantis žydėjimo, laukiantis vaisiaus, laukiantis saulės, kuri yra Jėzus, ar rudens žmogus, kurio žvilgsnis visada nuleistas žemyn, kuris visada yra apkartęs, kurio veide acte laikytų pipirų išraiška?“
Krikščionis žino, kad Dievo Karalystė, jo meilės viešpatavimas, auga kaip kviečių laukas, nors tarp kviečių yra ir raugių. Visada yra bėdų, apkalbų, karų, ligų, yra visokių problemų. Tačiau kviečiai auga, o blogis bus galiausiai nugalėtas. Ateitis ne nuo mūsų priklauso, bet mes žinome, kad Jėzus Kristus yra didžiausia gyvenimo malonė, kad galiausiai mūsų laukia Tėvo apkabinimas, kuris mus jau dabar lydi ir guodžia kelionėje. Jėzus mus ir daugybę brolių ir seserų veda į didžiąją Dievo su žmonėmis „palapinę“, kad čia nugyventų dienų atminimą mes nusinešime pas Dievą. Ir tą akimirką mes su dideliu džiaugsmu suvoksime, kad niekas nebuvo prarasta, kad niekas niekur nedingo, nė viena šypsena, nė viena ašara. Kad ir koks ilgas būtų buvęs mūsų gyvenimas, jis mums atrodys kaip trumpas atodūsis. Kūrimo darbas nesibaigė šeštąją Pradžios knygos dieną, bet be atvangos vyksta visą laiką, nes Dievas visada mumis rūpinasi. Jis mumis rūpinsis iki pat tos dienos kai viskas išsipildys, iki to ryto kai išnyks ašaros, iki pat tos akimirkos kai Dievas ištars palaiminimo žodžius: „Štai aš visa darau nauja!“ Taip, mūsų Tėvas yra naujumo ir staigmenų Dievas. Mes tą dieną būsime laimingi ir verksime. Verksime iš džiaugsmo. (Vatikano radijas)
